Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš Vytauto tėvą Kęstutį ir atsisakęs mokėti duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo besirengiąs eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo Vytauto sumuštas ir turėjo bėgti. Prisiartinęs prie Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu puolimu.
Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,
Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti sukilusio
Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro. Šį kartą susirėmimų buvo
išvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu.
Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto sūnus.
Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko sau, o jam pavedė valdyti
Sieversko - Naugardą. Bet jis čia neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją,
iš kur abu su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui
pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko Vytautui.
Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos
kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų didesnė Volynijos dalis atiteko
Lietuvai, kita - Lenkijai.
Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų sričių kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams valdyti mažos reikšmės nedideles sritis.
Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas padarė didelę atmainą
Lietuvos gyvenime. Pirmiausia pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės
suvienijimo darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti
didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti vietininkai
visiškai jo klausė ir tai jį padarė savarankišku valdovu. Anksčiau
kunigaikščiai, valdydami tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris
juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami tokias sritis, Gedimino
ainiai ir šiaip aukštos kilmės kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir
kartais net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar panaikinus sričių
kunigaikščius ir jų vieton atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvo
suimta į vienas rankas. Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinės
reikšmės, kaip ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik dideli
žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo kunigaikščio vietininkai jį rėmė
tiek materialiai, tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo
būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys politiškai pateko
visiškon Vytauto priklausomybėn, kas sustiprino jo padėtį krašto viduje.
Tada prasidėjo ir rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose lietuvių
įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku parašytos baltgudiškai knygos,
kuriose palankiai atsiliepiama apie Lietuvą, ypač apie Vytautą.
Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo kunigaikščio iždas ir šiaip materialiniai ištekliai, o iš čia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I jo iždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo sričių kunigaikščiams. Pav., įvairios duoklės pinigais bei natūra ir visokie muitų,prekybos mokesčiai. Daug pajamų davė didžiajam kunigaikščiui ir ūkio pajamos, nes sričių kunigaikštijas panaikinus, visi kunigaikščių dvarai atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo ten kartu teisėjai, mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai. Vietininkai ir tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie didžiajam kunigaikščiui nė nepriklausė. Ten jie eidavo teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas. Dabar didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu anksčiau.
Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį vienetą, išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė tai, kad prieš jį lenkėsi ne tik viduje išlikę kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.5
3
a) Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių antrą kartą, Ordino vadovybė, nieko
nelaukdama, jau 1392 m. puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomis
jėgomis užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė Suražo pilį, iš kur vos vos
spėjo pabėgti Vytauto svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuočiai
sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį jau siautėjo
Žemaičiuose. Bet tai buvo tik baisaus karo pradžia. 1394 m. vokiečiai,
paties didžiojo maršalo vedami, siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos,
Drohičino ir kitas apylinkes, vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo
ir kitų metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių žemę, o kitas, didesnis
- į pačią sostinę. Pasikvietę svečių iš Prancūzijos, Vokietijos, pasisamdę
lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu
atplaukė prie Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė Vilniaus link.
Vytautas, paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdyti
kryžiuočius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai apgulė Vilniaus pilį, tačiau
paimti neįstengė. Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius lietuviai
persekiojo. Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai nuniokojo Lietuvą.
Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Ordino didžiajam magistrui
pasidarė visiškai aišku, kad kryžiuočiai Lietuvos nenugalės. Be to,
vokiečius ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino
siuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai jau buvo
krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė atokvėpio.6
b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė kryžiuočiams Žemaičius.
Ordino vadovai jau džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit
pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug
__________________________________________________________
5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49
sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau 1399 m. viduryje surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11 dienų kalaviju ir ugnimi siautėjo Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo gyventojus, statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi pavergėjams.
Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams padėjo statyti Vytautas. Kita
pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos,
vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas
Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie žemaičių bajorai
pabūgę neišlaikė spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.
Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat. Pradėjo net geruojiu
vilioti: Žemaičiams siuntė gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau
gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai skaudžiai apsiriko:
1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė vokiečių pastatytas pilis, sudegino
Frydeburga, o vokiečius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį, persikėlė
per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuočių pilis.
Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas, vokiečiai ėmė veržtis atgal. Daug žemaičių bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į Lietuvą, kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui skundus, reikalavo pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė, kad užrašęs kryžiuočiams tik žemaičius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir jis, Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti, kuris baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai sunku, Vytautas pasakė nė vieno pabėgelio negrąžinsiąs.
Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir nežada vykdyti Salyno sutarties. Kryžiuočiai pradėjo atvirą karą.
Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m. Racionžo sutartimi
jis vėl jiems atidavė Žemaičius, bet su
__________________________________________________________
6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248
sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą mįslingą sąlygą vokiečiai
priėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.
Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas tvarkėsi rytuose, tramdė Smolenską.
1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir galėjo atsigręžti į vakarus, imtis Žemaičių klausimo.
Kryžiuočiai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje vėl
pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino. 1408 m. Ordino vadovybė
Žemaičių seniūnui įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet Žemaičiai to
įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautą
greičiau atsiimti tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo žmonės
vežė žemaičiams ginklų, ragino priešintis. Ir Žemaičiai priešinosi vis
atkakliau, pagaliau 1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš
savo krašto grobikus. 1409 m. žemaičiai paėmė Dubysos pilį
(Dobesinburgą) - kryžiuočių administracijos centrą. Visur mušami ir
persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į Užnemunę. Iki vidurvasario Žemaitija
buvo išvaduota.
Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių neatsižada, kad
anksčiau pasirašytų sutarčių nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą, kuriam
suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412
metų.7
c) Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus ir Trakų
išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per Gardiną, Baltstogę Červinsko
link. Pakeliui prie jos prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo ir iš
kitur. Per 26 dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliai
sutartu laiku atvyko į numatytą vietą - į Červinską.
__________________________________________________________
7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254
Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau, todėl jie atžygiavo taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios gurguolės traukė gana greitai, be jokios gaišaties persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo, kad žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks sąjungininkų kariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad taip bus, kryžiuočiai nesitikėjo.
Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link. Paliaubos
su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi, peržengti sieną
buvo galima nepažeidžiant prieš metus pasirašytos paliaubų sutarties.
Liepos 9 d. didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino teritoriją.
Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį, kryžiuočiai suprato jų tikslą ir pasistengė kuo greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems reikėjo nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo, žygiavo visą naktį per audrą ir liūtį. Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų.
Priešais kryžiuočius trimis eilėmis išsiskleidė sąjungininkų
kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi lietuvių ir totorių pulkai, centre
sustojo smolenskiečiai, o kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai
čekai su moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas.
Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo Zindramas iš
Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi prie užnugaryje pastatytos palapinės.
Kadangi viskas vyko taip, kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.
Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti kautynes. Kronikose rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J. Dlugošo, neskubėjęs dėl to, kad apskritai buvęs neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kad paskutiniu momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su kryžiuočiais, nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai imperatoriaus vardu buvo paskelbę karą. Vytautas, priešingai, veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo jėgomis ir ragino karalių greičiau duoti ženklą pradėti kautynes, nes matė, kad tai gal vienintelė proga sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešo kariuomenę. Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kad kryžiuočiai nepasitrauktų.
Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai įsidienojus, kai
kantrybės pritrūkęs didysis magistras įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o
Vytautas leido lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo gerų pozicijų
išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du kartus iššauti iš patrankų, bet
paskui nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę iečių spiečius,
kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais ir kalavijais, visi susimaišė,
susigrūdo. Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą. Paskui didelė dalis
lietuvių ir totorių pulkų, ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką
Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške pametė juos iš akių.
Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuočiai visu smarkumu užgriuvo centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų riteriai, čekai.
Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas, bet aiškios persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė. Kritiška situacija susidarė, kai kryžiuočiai ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos. Tačiau lenkų kariai priešus atrėmė.
Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas ir saugomas nedidelio būrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp pulkų, padrąsindavo susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems atsiųsdavo pastiprinimų, t.y. faktiškai vadovavo visai sąjungininkų kariuomenei.
Mūšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės retėjo ir vienoje, ir
kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas palaužti priešininkus, kryžiuočiai
metė į mūšį visą rezervą - šešiolika vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant
kalvos ir laukė lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai
užgiedojo pergalės giesmę Kristus prisikėlė. Tuo metu kryžiuočių rezervo
jėgos pradėjo supti Smolensko ir lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu,
kai supamieji pulkai iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas iš
giedro dangaus trenkė Vytauto vedami pabėgėliai lietuviai ir ėmė
triuškinti kryžiuočius. Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji
lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė aiškėti sąjungininkų persvara.
Taip lietuvių kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo lietuvio ieties dūrio
į kaklą žuvo pats didysis magistras, baimės apimti kryžiuočių riteriai
pasileido bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis stovykloje. Čia
jų daugiausia ir žuvo.
Sutriuškinę kryžiuočius, sąjungininkai paėmė priešo gurguoles, kuriose rado daugybę pančių ir grandinių belaisviams surakinti. Tais pančiais buvo supančioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimti kryžiuočiai. O statinės vyno, kurio kryžiuočiai turėjo atsivežę busimai pergalės puotai, Jogaila liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė, kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų krauju. Pasak kitų autorių, mūšio lauke tekėję kraujo upeliai.
Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą žygį pradėjo
Mindaugas, o sėkmingai užbaigė Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir
nuosekliai visą gyvenimą siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d.
vakare abu valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai ir
politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio laukuose sudaužė
Ordino galybės legendą, apgynė savo žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių vergovės
žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių planus sukurti savo valstybę palei
Baltiją nuo Oderio iki Suomijos įlankos.8
_______________________________________________________________
8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m. p 258-263
Naudota Literatūra:
1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.
2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.
3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.
Baigdamas šį referatą, aš norėčiau pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip
žmogaus ir kaip valstybės vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar
karininko - nėra galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir jo plataus masto
veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža abejonių ir
svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti apie jį galutinį žodį.
Todėl manau, kad mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus ir
dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos praeičiai,
kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius, parodo tokius
svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai informacijos apie politinę,
kultūrinę situaciją tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo
kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus ar kitus klausimus.
Istorija vienus valdovus iškelia, išaukština, parodo jų didvyriškumą, apie
kitus kalba, kad jie yra mažai sumanūs valdytojai, nepatyrę politikai ir
žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo keliu.
Ńņšąķčöū: 1, 2
